Tai kas tas „dziegorius“?

Tarmės aukštadvariečiams – ne dzyvas

„Tokių bobukių pastaiko visur, ne cik Perlojon. Dzienas savo laidžia jos cykiai, kap kokia žolalė palei apsamanojusių tvorų, kuruoj kap rozas būna aptvertos šitų bobukių pirkaitės. Per tų žolukį išmyndzotas plonas takucis nuog slankscio ir žamėn inlindusio akmenio padlug jį iki tų sakytų vartukų, užkabytų draciniu krūkeliu ar sodzaus kalvio nukaltu klinguti.“

Tokių dainingos dzūkų šnektos žodžių iš R. Sadausko knygos „Raibas gyvenimėlis“  besiklausant Aukštadvario vaikų dienos centro lankytojai susikaupė jėgų išmėginimui viktorinoje „Ar pažįsti tarmes?“. Šį žodinės tautos ir kalbos istorijos žinių pasitikrinimą sugalvojo Aukštadvario biblioteka, minėdama Etnografinių regionų metus.

Įvairiausios užduotys buvo paruoštos dalyviams: reikėjo, klausant pasakojimus ir dainas, atspėti, kokia tarme jie atliekami, pasakyti, kokia tarme kalbama Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kuriuos vardino bibliotekos vedėja. Nebuvo paprasta ir prisiminti kuo daugiau dzūkiškų senoviškų žodžių, kurių jau nedaug yra vartojama mūsų krašto kasdienėje kalboje. Smagu buvo išgirsti „dziegorius“, „dzyvai“, „dzviese“, „cibulis“ ir daug kitų žodelių.

Vaikams, kurie neturi giminaičių piečiau į Dzūkiją, tikrai nelengva ta tikrąja dzūkiška (pietų aukštaičių) tarme kalbėti. Aukštadvario, kaip ir visoms Pietryčių Lietuvos tarmėms, būdingi paribio tarmių bruožai. Teko čia kalbai patirti ir slavinimą, ir polonizavimą. Dabar miestelyje ir aplink jį vartojama kalba irgi nėra senoji šnekta, ji smarkiai paveikta bendrinės kalbos. Aukštadvaryje gyvena daug iš kitų regionų atvykusių žmonių, kurie, žinoma, nekalba dzūkiškai. Taigi nieko keisto, kad viktorinos metu vaikams pateiktos užduotys neatrodė paprastos.

Paskutinioji iš jų – išvardinti senuosius savaitės dienų pavadinimus – vyresnio amžiaus žmonėms turbūt nebūtų sunki, o šįkart ne visiems įkandama buvo. Teko priminti apie svetimybių, kitų kalbų įtaką liaudiškai šnektai.

Norėtųsi, kad tarmės, susiklosčiusios per šimtmečius ir tapusios mūsų kalbos išskirtiniu bruožu, neišnyktų, būtų gyvos. Nors dabar jas sparčiai keičia bendrinė kalba, nebenaudojami ir užmirštami žodžiai, posakiai, išsireiškimai. Taip nyksta ir tautos istorijos dalis, mūsų, lietuvių, savitumas. Reikia paskatinti visus, ypač jaunimą, nesigėdyti kalbėti tarmiškai, užrašyti tėvų, senelių pasakojimus. Tuo ir esame įdomūs, saviti, o savitumas visais laikais, visuos kraštuos vertinamas ir madingas.

Taigi dėkavojam širdzyngai Aukštadvario vaikų dienos centro vaikucam ir darbuotojom Rasai Žuklienei, Živilei Venskutonienei, katriej domis tautos kultūru. O per šituos Etnografinių regionų metus dar ne rozų tarmiškai pasrokuosim, padainuosim ir pašposysim, mūs krašto įdomumu suvejį  pasdzaugsim.