Prisiminus kraštietį Valentiną Vytautą Navicką

Vasarvidis. Pats gamtos klestėjimas, žydėjimas. Tokiu metu gimusiam žmogui turbūt lemta atsinešti į pasaulį subtilų grožio pajautimą, polinkį prie gražiausių gyvenimo dalykų – meilės gamtai, žmogui, Tėvynei, kūrybai. Šiemet mes minime vieno iš tokių žmonių – poeto, peda­gogo, veterinarijos gydytojo Valentino Vytauto Navicko gimimo 90-ąsias metines. Išliko reikšmingi jo gyvenimo pėdsakai, įminti Aukštadvario žemėje. Juos apžvelgti skirta popietė įvyko  Aukštadvario žemės ūkio mokyklos skaitykloje birželio 27 d. Popietę surengė Trakų viešosios bibliotekos Aukštadvario filialas ir Aukštadvario žemės ūkio mokyklos biblioteka.

V. V. Navicko gyvenimą trumpai peržvelgė Aukštadvario bibliotekos vedėja. Poetas gimė 1923 m. birželio 26 d. Vaitų kaime, Vilkaviškio rajone, gražiame Suvalkijos krašte. Pagarba ir nostalgija gimtinei išliko visą gyvenimą, dažnai išsiliedama eilėmis. Šviesūs, darbštūs žmonės buvo jo tėvai – Baltrus, buvęs Lietuvos savanoris, girininko sūnus, ir Ona, viršaičio dukra. Vaikystėje įskiepytas darbštumas, padorumas, patriotizmas buvo V. V. Navicko gyvenimo pamatas. Tėvai vaikus ne tik prie kaimo darbų iš mažens pratino, bet ir leido juos į mokslus. Valentinas Vytautas pradžios mokyklą ir progimnaziją baigė Pilviškių miestelyje, vėliau mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Čia prasidėjo ir literatūriniai bandymai. Baigė gimnaziją 1941 m., prieš pat vokiečiams užimant Lietuvą. Nors svajojo būti karininku, teko studijuoti Veterinarijos akademijoje, kurią baigęs 1946 m. tapo veterinarijos gydytoju. Sudėtingais pokario laikais dirbti V. V. Navickui teko įvairiuose kraštuose: Lazdijuose, Veisiejuose, Kėdainiuose, Jiezne, Biržuose. O nuo 1970 m., norėdamas daugiau laiko skirti kūrybai, atvyko į Aukštadvario žemės ūkio technikumą dėstyti zoohigieną ir veterinarijos pagrindus. Didžiavosi per 17 pedagogo darbo metų išleidęs 4 auklėtinių laidas, išugdęs daug dorų, gabių moksleivių. Tik atvykęs į Trakų kraštą, įsijungia į literatų veiklą, jo kūrybą spausdina rajono laikraštis „Spartuolis“, kurį laiką V. V. Navickas vadovauja literatų būreliui, įsikūrusiam prie šio laikraščio. 1989 m. savo eiles sudeda į pirmąją knygą „Saulėgrįža“. Iki 2004 m. išleidžia 14 poezijos knygų, jo eilėraščių yra Trakų krašto literatų kūrybos rinktinėse, kituose almanachuose. Yra tapęs literatūrinių konkursų laureatu, aktyviai dalyvavo Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungos veikloje.

Popietės metu kalbėję V. V. Navicko bičiuliai, kolegos, kaimynai šiltai, su pagarba prisiminė šios nepaprastos asmenybės gyvenimo momentus. Trakų krašto literatų brolijos „Aukuras“ nariai Teresė Balkutė – Zolotuchinienė ir Algirdas Almantas  kalbėjo apie kūrybinį V. V. Navicko kelią, priminė jo poezijos vyraujančias temas, skaitė savo eiles. Aukštadvario seniūnė Jadvyga Dzencevičienė pabrėžė kūrybos, meno, kultūros svarbą mūsų gyvenime, džiaugėsi kuriančių žmonių Aukštadvaryje gausa. V. V. Navicko poeziją jautriai skaitė Aukštadvario žemės ūkio mokyklos bibliotekos vedėja Birutė Cibulskienė. Susirinkusieji galėjo apžiūrėti renginio organizatorių parengtą parodą, kuri atspindėjo poeto gyvenimą ir kūrybą.

 Visi kalbėję prisiminė poetą kaip darbštų, principingą žmogų, visuomet puoselėjusį lietuvybę, skatinusį ir jaunosios kartos patriotiškumą. V. V. Navickas apie save yra pasakęs: „Manau, Didysis dangaus valdovas, siųsdamas mane į žemę, iš anksto numatė: 1. Turėsiu gydyti (nuo asilo iki žmogaus) – esu vet. gydytojas. 2. Turėsiu pats išmokti gyventi, ir mokyti jaunesniuosius gyvenimo „plonybių“ – buvau daug metų dėstytojas. 3. Turėsiu rašyti eiles ir vis belstis į žmonių širdis – esu poetas, siekiu parodyti gyvenimo grožį, savo žodžiu nešu gerumo pradus į žmones.“. Ko gero, šie  žodžiai ir veda pagrindiniais keliais, kuriose liko įminti reikšmingi V. V. Navicko gyvenimo pėdsakai.