Kultūros pragiedruliai Aukštadvaryje

Juozas Žitkauskas, rašytojas, kraštotyrininkas, renginių ir projektų organizatorius, atvežė į Aukštadvarį nepaprastą asmenybę - Silvestrą Gimžauską. Apie jį surinktą medžiagą bei jo parašytus tekstus, sudėliotus į literatūrinę kompoziciją „Lietuviško tautiškumo pragiedrulis: Silvestras Gimžauskas“, pristatyti padėjo žymus aktorius Ferdinandas Jakšys ir bardas Gytis Ambrazevičius.

Aukštadvario žemės ūkio mokyklos salėje susirinkę aukštadvariečiai turėjo galimybę išgirsti apie XIX amžiaus antros pusės lietuvybės puoselėtoją, kunigą, knygnešių globėją, poetą Silvestrą Gimžauską. Turime pripažinti, kad ne vienas atėjęs pirmą sykį išgirdo šį vardą. Tad įdėmiai klausėmės J. Žitkausko pasakojimo apie šį neeilinį, nepelnytai primirštą žmogų. Dirbdamas Vilnijos parapijose kunigu, Silvestras Gimžauskas buvo aktyvus švietėjas, lietuviškos spaudos platintojas, lietuvybės puoselėtojas. Jis 1890 m. parengė pirmą patriotinį lietuvišką atsišaukimą, išspausdintą JAV, kuriame ragino brolius lietuvninkus neleisti vaikų į nelietuviškas mokyklas, mylėti ir ginti lietuvišką kalbą. Ypač aktyviai organizavo spaudos platinimą Valkininkuose: globojo apie 50 knygnešių ir spaudos platintojų, kūrė slaptas daraktorių mokyklas, jas visokeriopai rėmė. Kaip literatas bendradarbiavo „Aušroje“ ir kituose lietuvių leidiniuose, pats rašė ir leido eilėraščius, publicistiką. Paradoksas, bet išdavė S. Gimžauską, aistringą kovotoją už blaivybę, policijai jo brolis Vladislavas, supykęs, kad negauna pinigų išgerti.

Aktoriaus F. Jakšio skaitomos ištraukos iš S. Gimžausko kūrinių stebino tuo, kad per pusantro šimto metų jo tekstai neprarado aktualumo. Tautiškumo, blaivybės, moraliniai klausimai tokie pat svarbūs mūsų laikui, kaip ir XIX a. pabaigos lietuviams. O poetinis talentas leidžia S. Gimžauską laikyti Maironio pirmtaku lietuvių poezijoje. Jaunosios kartos talentingo bardo G. Ambrazevičiaus atliekamos autorinės dainos ir pritarė kunigo idėjoms, ir prieštaringomis mintimis skatino patiems pasirinkti, kas klausytojams prie širdies.

Šilta ir švietėjiška popietė sustabdė mūsų nepaliaujamą bėgimą, privertė pamąstyti apie tikrąsias vertybes ir apie žmones, kurie kitados tiek daug nuveikė mūsų kalbos ir kultūros labui. Tokias mintis susirinkusiųjų vardu išsakė Trakų kultūros rūmų Aukštadvario padalinio administratorė L. T. Mikutavičienė, padėjusi suorganizuoti šią įsimintiną popietę. Dėkojame Vilniaus Mokytojų namų projektui „Jie su Vilnija suaugę“, projekto vadovui J. Žitkauskui ir tikimės tolesnio bendradarbiavimo.