Optinės iliuzijos: kaip mus apgauna akys ir smegenys

Ar jums teko matyti supermėnulį? Kaip tik šiomis naktimis pakėlę akis į pragiedrėjusį dangų galėjome jį išvysti – neįprastai didelį dangaus šviesulį. Jis atrodo 14 % didesnis, negu matomas įprastai. Žinoma, Mėnulis staiga neužaugo, o jo padidėjimas – tai viena iš daugybės optinių iliuzijų, kuri atsirado mėnulį lyginant su kitais objektais, kai jis skriejo netoli horizonto, artimiausia Žemei trajektorija.

Šiuo metu optinės iliuzijos, jų suvokimas ir žmogaus smegenų galimybės – populiari pokalbių ir bibliotekoje pateikiamų užklausų tema. Jomis domisi ir vaikai, ir suaugę. Norėjome pažvelgti į jas iš mokslinės pusės, ne vien stebėtis, bet ir išsiaiškinti, kodėl mes kartais matome tai, ko nėra, kodėl mums atrodo, kad objektai juda, nors jie stovi vietoje ir kaip mūsų akys nespalvotą daiktą staiga gali išvysti spalvotai.

Aukštadvario biblioteka, atsižvelgdama į savo lankytojų vaikų ir jaunimo interesus bei norėdama pritraukti juos į bibliotekos renginius, kaip įžangą į šių metų „Šiaurės šalių bibliotekų savaitės“ projektą, kurio tema – „Ateitis“, pakvietė svečius iš Energetikos ir technikos muziejaus su edukacine programa „Iliuzijos – mokslas, mistika ar apgaulė?“.

Įvairias iliuzijas išvysti ir pajusti bei sužinoti jų atsiradimo priežastis galėjo susirinkusieji į edukacinę programą „Iliuzijos – mokslas, mistika ar apgaulė?“ bibliotekoje. Ją vedė  Energetikos ir technikos muziejaus gidas, edukatorius Vilius Mateika. Pirmiausia jis klausytojams paaiškino, kas apskritai yra iliuzija ir kodėl mes ją matome ar jaučiame. Iliuzija – iškraipyta pojūčių interpretacija, kai realybė suvokiama ne tokia, kokia ji yra. Iliuzijos skirstomos į klausos, vizualines, uoslės, taktilines (lytėjimo), skonio, somatines ir bendras. Išorinis mūsų pasaulio suvokimas prasideda akimis, o baigiasi smegenyse. Taigi dėl daugelio iliuzijų atsiradimo „kaltos“ mūsų akys arba smegenys.

Dažniausiai pasitaiko bei geriausiai suprantamos yra optinės iliuzijos. Įvairiausių jų pavyzdžių pamatė ir jų priežastis aiškinosi gausiai į edukacinį užsiėmimą susirinkęs jaunimas. Užsiėmimo dalyviai ne tik sužinojo, kas yra iliuzijos, kaip jos susidaro, kas yra miražas ar pareidolija, bet ir stebėjosi dirbtine perspektyva, judančiais paveikslėliais bei patys eksperimentuodami atrado kitų stulbinančių optinių apgaulių. Programos vedėjas paaiškino, kodėl vienodos spalvos objektus, esančius skirtingo tamsumo fone, mes matome kaip tamsesnius ar šviesesnius, kodėl vienodo ilgumo brūkšniai atrodo skirtingi, kaip nespalvotą fotografiją mūsų akys kurį laiką mato spalvotai. Išsiaiškinome, kaip vaizdą keičia skirtingų spalvų akinių lęšiai, o miražą, pasirodo, gali išvysti ne vien dykumoje klajojantys beduinai, bet ir mes, važiuodami asfaltuotu keliu karštą vasaros dieną. Vaikus stulbino panaudojus pagalbines priemones – metalinius cilindrus – paveiksle matomi vaizdai, kurių nė neįtarė ten esant. 

Popietė buvo kupina atradimų, susižavėjimo ir nustebimo šūksnių. Dar kartą įsitikinome, kad mūsų pasaulis ne visada yra toks, kokį jį matome. Jame slypi daugybė paslapčių, kurių maža dalelė atsiskleidė ir šios edukacinės programos dalyviams. Tereikia būti smalsiais ir žingeidžiais, juk šiandien jau žinoma, kad smegenys, kaip ir raumenys, gali būti treniruojamos!

Pastaruoju metu biblioteka atlieka ne tik skaitymo, leidinių skolinimo ir interneto paslaugų teikimo funkcijas. Į biblioteką vis dažniau bendruomenės kviečiamos dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose, susitikimuose, stebėti filmus, klausytis paskaitų. Tokie netradiciniai užsiėmimai bibliotekoje lavina bendruomenės narius, atskleidžia naujas bibliotekų galimybes ir paverčia jas mėgstama laiko leidimo vieta. 

Kviečiame bibliotekos lankytojus siūlyti savo idėjas veiklai bibliotekoje, o mes pasistengsime jas įgyvendinti.

Poezija – kalbėjimas iš širdies

Susitikimas su T. Balkute –Zolotuchiniene Aukštadvario bibliotekoje

Kaip gi geriausiai nusakyti rudeniškas nuotaikas, tą ramybę ir ūkanotą tylą, jei nei poezijos posmu. Tai patvirtino Aukštadvario bibliotekoje įvykusi poezijos popietė „Rudens kalbėjimas“. Į ją pakvietėme trakietę poetę, Trakų krašto literatų brolijos „Aukuras“ vadovę Teresę Balkutę - Zolotuchinienę,  atvyko kuriančios ir eiliuotą žodį mylinčios Aukštadvario moterys, kiti svečiai. Vasara kvepianti žolelių arbata ir rudeninis antaninių obuolių dvelksmas sutelkė į glaudų būrį ir padėjo sukurti šiek tiek nostalgišką ir lyrišką nuotaiką.

Viešnia T. Balkutė – Zolotuchinienė pristatė savo neseniai išleistą knygą „Rasti ar prarasti“. Joje randame naujausius eilėraščius, pamąstymus ir autorės vaikystės, jaunystės atsiminimus. Nelengvo gyvenimo užgrūdinta poetė lieka ištikima savo kūrybos temoms: žmogaus jausmai, moralinės dilemos, tautos ir Tėvynės istorija, gamtos grožis ir didybė. Jautriai nuskambėjo prisiminimai apie vaikystę, prabėgusią karo ir pokario metais, apie šeimos netektis, pasiryžimą siekti šviesesnio gyvenimo. Smagu, kad autorė rašo ir dzūkiška tarme, taip įamžindama gimto krašto atmintį. Dzūkiškai eiles padeklamavo ne tik ji pati, bet ir N. Verseckienė, kuri ilgoką eilėraštį apie kaimo turgų išmokusi atmintinai ir ne kartą jį deklamavusi įvairiuose susibūrimuose.

Susitikime savo eiles skaitė aukštadvarietės Liongina Šovienė, Nijolė Verseckienė, Nijolė Šeškuvienė. Pusiau juokais, pusiau rimtai buvo užsiminta, kad sudėjus Aukštadvario literatų kūrybą išeitų visai nemažas leidinys. Išties džiugu, kad šiame krašte yra tiek meniškos prigimties žmonių. Popietės metu net nerepetuotos darniai skambėjo moterų atliekamos lietuvių liaudies ar pagal lietuvių klasikų eiles sukurtos dainos.

Įsitikinome: mums reikia poezijos, kuri padeda suprasti pasaulį ir pajusti jį širdimi, ir pokalbių apie bendražmogiškuosius dalykus. Dėkojame T. Balkutei – Zolotuchinienei už nuoširdų bendravimą, jos eilių skambesį ir linkime neliūdno ir įkvepiančio  rudens.

Ar galite pasitikėti savo pojūčiais? Pasitikrinkite bibliotekoje lapkričio 10 dieną

Fotoreportažas iš Helovyno...