Tarmės aukštadvariečiams – ne dzyvas
„Tokių
bobukių pastaiko visur, ne cik Perlojon. Dzienas savo laidžia jos cykiai, kap
kokia žolalė palei apsamanojusių tvorų, kuruoj kap rozas būna aptvertos šitų
bobukių pirkaitės. Per tų žolukį išmyndzotas plonas takucis nuog slankscio ir
žamėn inlindusio akmenio padlug jį iki tų sakytų vartukų, užkabytų draciniu
krūkeliu ar sodzaus kalvio nukaltu klinguti.“
Tokių dainingos dzūkų
šnektos žodžių iš R. Sadausko knygos „Raibas gyvenimėlis“ besiklausant Aukštadvario vaikų dienos centro
lankytojai susikaupė jėgų išmėginimui viktorinoje „Ar pažįsti tarmes?“. Šį
žodinės tautos ir kalbos istorijos žinių pasitikrinimą sugalvojo Aukštadvario
biblioteka, minėdama Etnografinių regionų metus.
Įvairiausios užduotys
buvo paruoštos dalyviams: reikėjo, klausant pasakojimus ir dainas, atspėti,
kokia tarme jie atliekami, pasakyti, kokia tarme kalbama Lietuvos miestuose ir
miesteliuose, kuriuos vardino bibliotekos vedėja. Nebuvo paprasta ir prisiminti
kuo daugiau dzūkiškų senoviškų žodžių, kurių jau nedaug yra vartojama mūsų
krašto kasdienėje kalboje. Smagu buvo išgirsti „dziegorius“, „dzyvai“,
„dzviese“, „cibulis“ ir daug kitų žodelių.
Vaikams, kurie neturi
giminaičių piečiau į Dzūkiją, tikrai nelengva ta tikrąja dzūkiška (pietų
aukštaičių) tarme kalbėti. Aukštadvario, kaip ir visoms Pietryčių Lietuvos
tarmėms, būdingi paribio tarmių bruožai. Teko čia kalbai patirti ir slavinimą,
ir polonizavimą. Dabar miestelyje ir aplink jį vartojama kalba irgi nėra senoji
šnekta, ji smarkiai paveikta bendrinės kalbos. Aukštadvaryje gyvena daug iš
kitų regionų atvykusių žmonių, kurie, žinoma, nekalba dzūkiškai. Taigi nieko
keisto, kad viktorinos metu vaikams pateiktos užduotys neatrodė paprastos.
Paskutinioji iš jų –
išvardinti senuosius savaitės dienų pavadinimus – vyresnio amžiaus žmonėms
turbūt nebūtų sunki, o šįkart ne visiems įkandama buvo. Teko priminti apie
svetimybių, kitų kalbų įtaką liaudiškai šnektai.
Norėtųsi, kad tarmės,
susiklosčiusios per šimtmečius ir tapusios mūsų kalbos išskirtiniu bruožu,
neišnyktų, būtų gyvos. Nors dabar jas sparčiai keičia bendrinė kalba,
nebenaudojami ir užmirštami žodžiai, posakiai, išsireiškimai. Taip nyksta ir
tautos istorijos dalis, mūsų, lietuvių, savitumas. Reikia paskatinti visus,
ypač jaunimą, nesigėdyti kalbėti tarmiškai, užrašyti tėvų, senelių pasakojimus.
Tuo ir esame įdomūs, saviti, o savitumas visais laikais, visuos kraštuos
vertinamas ir madingas.
Taigi
dėkavojam širdzyngai Aukštadvario vaikų dienos centro vaikucam ir darbuotojom
Rasai Žuklienei, Živilei Venskutonienei, katriej domis tautos kultūru. O per
šituos Etnografinių regionų metus dar ne rozų tarmiškai pasrokuosim,
padainuosim ir pašposysim, mūs krašto įdomumu suvejį pasdzaugsim.