Vasarvidis.
Pats gamtos klestėjimas, žydėjimas. Tokiu metu gimusiam žmogui turbūt lemta
atsinešti į pasaulį subtilų grožio pajautimą, polinkį prie gražiausių gyvenimo
dalykų – meilės gamtai, žmogui, Tėvynei, kūrybai. Šiemet mes minime vieno iš
tokių žmonių – poeto, pedagogo, veterinarijos gydytojo Valentino Vytauto
Navicko gimimo 90-ąsias metines. Išliko reikšmingi jo gyvenimo pėdsakai, įminti
Aukštadvario žemėje. Juos apžvelgti skirta popietė įvyko Aukštadvario žemės ūkio mokyklos skaitykloje
birželio 27 d. Popietę surengė Trakų viešosios bibliotekos Aukštadvario
filialas ir Aukštadvario žemės ūkio mokyklos biblioteka.
V.
V. Navicko gyvenimą trumpai peržvelgė Aukštadvario bibliotekos vedėja. Poetas
gimė 1923 m. birželio 26 d. Vaitų kaime, Vilkaviškio rajone, gražiame
Suvalkijos krašte. Pagarba ir nostalgija gimtinei išliko visą gyvenimą, dažnai
išsiliedama eilėmis. Šviesūs, darbštūs žmonės buvo jo tėvai – Baltrus, buvęs
Lietuvos savanoris, girininko sūnus, ir Ona, viršaičio dukra. Vaikystėje
įskiepytas darbštumas, padorumas, patriotizmas buvo V. V. Navicko gyvenimo
pamatas. Tėvai vaikus ne tik prie kaimo darbų iš mažens pratino, bet ir leido
juos į mokslus. Valentinas Vytautas pradžios mokyklą ir progimnaziją baigė
Pilviškių miestelyje, vėliau mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Čia
prasidėjo ir literatūriniai bandymai. Baigė gimnaziją 1941 m., prieš pat
vokiečiams užimant Lietuvą. Nors svajojo būti karininku, teko studijuoti
Veterinarijos akademijoje, kurią baigęs 1946 m. tapo veterinarijos gydytoju.
Sudėtingais pokario laikais dirbti V. V. Navickui teko įvairiuose kraštuose: Lazdijuose,
Veisiejuose, Kėdainiuose, Jiezne, Biržuose. O nuo 1970 m., norėdamas daugiau
laiko skirti kūrybai, atvyko į Aukštadvario žemės ūkio technikumą dėstyti
zoohigieną ir veterinarijos pagrindus. Didžiavosi per 17 pedagogo darbo metų
išleidęs 4 auklėtinių laidas, išugdęs daug dorų, gabių moksleivių. Tik atvykęs
į Trakų kraštą, įsijungia į literatų veiklą, jo kūrybą spausdina rajono
laikraštis „Spartuolis“, kurį laiką V. V. Navickas vadovauja literatų būreliui,
įsikūrusiam prie šio laikraščio. 1989 m. savo eiles sudeda į pirmąją knygą
„Saulėgrįža“. Iki 2004 m. išleidžia 14 poezijos knygų, jo eilėraščių yra Trakų
krašto literatų kūrybos rinktinėse, kituose almanachuose. Yra tapęs
literatūrinių konkursų laureatu, aktyviai dalyvavo Lietuvos Nepriklausomų
rašytojų sąjungos veikloje.
Popietės
metu kalbėję V. V. Navicko bičiuliai, kolegos, kaimynai šiltai, su pagarba
prisiminė šios nepaprastos asmenybės gyvenimo momentus. Trakų krašto literatų
brolijos „Aukuras“ nariai Teresė Balkutė – Zolotuchinienė ir Algirdas Almantas kalbėjo apie kūrybinį V. V. Navicko kelią,
priminė jo poezijos vyraujančias temas, skaitė savo eiles. Aukštadvario seniūnė
Jadvyga Dzencevičienė pabrėžė kūrybos, meno, kultūros svarbą mūsų gyvenime,
džiaugėsi kuriančių žmonių Aukštadvaryje gausa. V. V. Navicko poeziją jautriai
skaitė Aukštadvario žemės ūkio mokyklos bibliotekos vedėja Birutė Cibulskienė.
Susirinkusieji galėjo apžiūrėti renginio organizatorių parengtą parodą, kuri
atspindėjo poeto gyvenimą ir kūrybą.
Visi kalbėję prisiminė poetą kaip darbštų,
principingą žmogų, visuomet puoselėjusį lietuvybę, skatinusį ir jaunosios
kartos patriotiškumą. V. V. Navickas apie save yra pasakęs: „Manau, Didysis
dangaus valdovas, siųsdamas mane į žemę, iš anksto numatė: 1. Turėsiu gydyti
(nuo asilo iki žmogaus) – esu vet. gydytojas. 2. Turėsiu pats išmokti gyventi,
ir mokyti jaunesniuosius gyvenimo „plonybių“ – buvau daug metų dėstytojas. 3.
Turėsiu rašyti eiles ir vis belstis į žmonių širdis – esu poetas, siekiu
parodyti gyvenimo grožį, savo žodžiu nešu gerumo pradus į žmones.“. Ko gero,
šie žodžiai ir veda pagrindiniais
keliais, kuriose liko įminti reikšmingi V. V. Navicko gyvenimo pėdsakai.